Šį tekstą viduje nešiojuosi jau senai. Mintyse jį keičiu ir braukau, nes nesinori daugžodžiauti. Norisi perteikti esmę ir emociją. Lengviausiai turbūt tai padaryčiau ant jogos kilimėlio, po valandėlės savęs pažinimo. Tuomet iš mano veido viską suprastumėt 🙂 Bet vis gi, vidus prašosi į išorę ir negaliu to ignoruoti.
Tikriausiai esate daug kartų girdėję gražias transformacijos istorijas apie tai, kaip joga keičia gyvenimą. Esu ir aš apie tai rašiusi, kalbėjusi, dalinuosi iki šiol.
Man, kaip ir daugeliui, tai tiesiog atsitiko…
Daugiau nei prieš 10 metų aš tiesiog ieškojau mankštos, kuri padėtų nurimti mano skaudančiai nugarai. Daugiau jokių išankstinių nusistatymų ir reikalavimų jogai aš neturėjau. Galbūt dėl to visko gavau su kaupu.
Tuo tarpu kiti žmonės kelia jogai didžiulius reikalavimus – ji turi būti madinga, iškalbinga, turi būti arti namų, patogiu grafiku, turi pakylėti, turi padėti numesti svorį, turi išgydyti stuburo išvaržas, turi vesti į nušvitimą ir t.t. Tokie žmonės lanko užsiėmimus geriausiu atveju kartą per savaitę, bet stebisi – kaip čia taip pokyčiai vis neateina.
Kartą manęs paklausė, kada ateis tas momentas, kai jau norėsis eiti į jogą? Ir žinote, ką supratau? Na, neturėjau aš tokio momento. Tai buvo meilė iš pirmos asanos ir tai atliepė mano slapčiausias sielos vibracijas. Diena po dienos aš koviausi su vidiniais demonais ir užsispyrusi naudojau pagalbines priemones – kad susilenkčiau, kad išsitiesčiau, kad pasiekčiau kojų pirštus, kad pasiekčiau grindis. Aš neskubinau savęs ir mano kūnas džiaugsmingai tai toleravo.
Ką stebiu dabar?
Tyliai kamputyje visada yra kaladėlės, jogos diržai, paklotukai. Bet šiuolaikinis homo skubantysis nori rezultato dabar. Jis laužia save tą vieną vienintelį kartą per savaitę, greičiausiai kitiems besigirdamas, kad lanko jogą. Paskui atsiranda straipsniai, koks blogis yra joga ir kaip ji gadina sveikatą. Tačiau ne joga mums žalinga, tai mes patys sau žalingi. Mūsų skubėjimas, maksimalizmas, išsipūtęs EGO ir besąlyginės meilės sau trūkumas.
O joga… Ji kantri. Ji laukia tavęs tuomet, kai esi geros nuotaikos ir tuomet kai jautiesi taip suš…, jog norisi tik užsikloti galvą su kaldra ir bejėgiškai savęs gailėtis. Bet jei sugebėsi sau įsispirti ir nušliauši iki jogos kilimėlio, tą dieną tu išmoksi dar vieną pamoką ir dar labiau save pažinsi. Visokį…
Tai priemonė atrasti save iš naujo. Nors daugelis mano, kad pažinti save geriausia per meditacijas, aš manau, kad iš pradžių turime pažinti savo kūną ir dvasiniai dalykai ateis iš paskos (arba kartu). Vienu metu aš buvau nustojusi vesti meditacijas, nes jose labai stipriai jausdavau vartojimo kultą. Po valandos (dažniausiai miego) žmonės sakydavo – WAU, super, kaip nuostabu. Bet spėkit, ar jie nors kartą buvo atsistoję ant kilimėlio jogai? Dažniausiai ne. Savaitę atidirbę nemėgstamuose darbuose, gyvendami tarp nesuprantančių artimųjų jie, žinoma, ieško sielai atgaivos. Kartą du į mėnesį „susileidžia“ meditacijos dozę ir vaidina baisiai dvasingus. Ir kai tu aiškini, kad pradėti reikėtų nuo kūno, nes tai yra sielos namai, matai nieko nesuprantančias akis…
Kūnas, tai indas, kuriame gyvena jūsų nuostabi siela. Jeigu indas įtrūkęs, kiek jį bandytumėt pildyti, niekas neužsiliks. Taigi pradėti reikia nuo kūno. Diena po dienos, asana po asanos, kad ir kaip nuobodu kartais atrodo, kad ir kaip pikta būna žiūrint į gražius jogos asanų paveikslėlius, kurie jums nesigauna. Įsisąmoninti reikia tik viena faktą – tai yra jūsų kūnas ir jam nebūtinai reikia atlikti špagatą ar stovėseną ant rankų. Jei jogą renkatės savo paties pažinimui, nuostabiai kelionei, tuomet NIEKADA neskubinsite savęs ir nepurkštausite žiūrėdami į kaimyną ant gretimo kilimėlio. Tai jūsų kūnas. Jis jums duotas vieną vienintelį kartą ir tik nuo jūsų priklauso, kokiuose namuose gyvens jūsų nušvisti trokštanti siela 🙂
Taigi, kodėl joga?
O kodėl gi ne? 😉